Kretingoje įsikūrusios seserys pranciškonės gruodžio 8-ąją švenčia jubiliejų. Prieš 80 metų tuometinis pranciškonų provincijolas, vėliau tremtinys ir kankinys, kun. Augustinas Dirvelė OFM (1901–1948) įkūrė Švč. Mergelės Marijos Nepaliaujamos Pagalbos Šv. Pranciškaus seserų kongregaciją, kuri iki šiol yra viena iš dviejų lietuviškų kongregacijų įkurtų Vakarų Lietuvoje. „Čia įleidusi savo šaknis, ji ištvėrė sovietmečio persekiojimus, pasitikėdama ir įsiklausydama į Dievo Apvaizdos vedimą“, – sako sesuo Edita Zofija Gedmintaitė, prisimindama kongregacijos ištakas.
Pirmieji žingsniai
Pirmasis kongregacijos pavadinimas buvo „Šv. Pranciškaus visuomenės seserų kongregacija“, – pasakoja sesuo Edita. Besikuriančios kongregacijos pagrindą sudarė iš Miroslavo (Vilkaviškio vyskupijos) atvykusios šešios besiformuojančios šv. Agnietės seserys, kurias čia pakvietė kun. Dirvelė.
Buvo priimtos pirmosios penkios kandidatės, o po metų gegužį į noviciatą atėjo aštuoniolika postulančių, tų pačių metų spalį – dar vienuolika. „Tuo metu pašaukimų netrūko, – sako sesuo. – Nors seserys dar neturėjo patvirtintos konstitucijos, tačiau griežtai laikėsi nurodytos vienuoliškos drausmės, dienotvarkės ir buvo lavinamos pagal visas vienuoliško gyvenimo pratybas, atliko įvairius visuomeninius darbus.“ Ypač daug dirbo slaugydamos ligonius. Davusios įžadus seserys pradėjo dirbti senelių prieglaudose Laukuvoje, Sedoje, Laukžemėje, Darbėnuose ir Ramygaloje. Kitos seserys dirbo katalikiškose organizacijose, katechizavo vaikus. Visos tarnavo pagal savo galimybes ir gabumus. „Mūsų kongregacijos pranciškoniška charizma – Jėzaus veidą atpažinti kiekviename žmoguje. Kartu su šv. Pranciškumi klausti: „Ką nori, Viešpatie, kad daryčiau?“ ir eiti ten, kur Dievas siunčia, daryti tai, ką Dievas liepia.“
Kuo svarbus kun. Augustinas Dirvelė OFM
Tėvas Augustinas Dirvelė buvo vienas iškiliausių tarpukario Lietuvos pranciškonų kunigų, palikęs ryškų pėdsaką pranciškonų vienuolijos istorijoje, pasižymėjęs nepaprasta iškalba, organizatoriaus talentu, žinomas kaip garsus misionierius, religinių spaudos leidinių redaktorius, Šv. Antano kolegijos (Pranciškonų gimnazijos) įkūrėjas ir rektorius, mažesniųjų brolių provincijolas ir tretininkų vadovas, galiausiai – Sibiro kankinys.
Amžininkų pasakojimai liudija, jog šv. Pranciškaus sekėjui tėvui Augustinui Dirvelei užteko daug meilės Dievui ir žmonėms, jis buvo pilnas įvairių sumanymų ir planų. Tėvas Augustinas nepraeidavo nė pro vieną žmogų nepakalbinęs – nesvarbu, vargšas, senas ar vaikas, – jis visuose sugebėjo matyti Dievo atvaizdą. „Matyt, todėl ir gimė mintis įkurti kongregaciją, kuri rūpintųsi visais: ligoniais, vargšais, nelaimingais, vaikais, jaunimu, šeimomis. Jam viskas rūpėjo, jis degė meile ir gerumu“, – teigia sesuo Edita.
Tėvas Antanas 1940 m. buvo suimtas ir įkalintas Švento Antano rūmų rūsiuose enkavedistų įrengtame kalėjime. Vėliau išvežtas į Kauną. Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, pulkininkas Jonas Petruitis atsimena, kad, patekęs į kamerą, kurioje prieš tai kalėjo tėvas Augustinas, virš lovos rado ant sienos išbraižytą kryžių, o ant kitos sienos prieš lovą palei grindis – užrašą: „Kun. Dirvelė, pranciškonas“, – rašo Julius Kanarskas.
Enkavedistai bandė tėvą Augustiną palaužti, siūlė atsisakyti tikėjimo, parašyti krikščionybę smerkiančią knygą, tapti sovietų agitatoriumi ir pan. Tačiau tardomas jis nepalūžo, daug bendravo su kaliniais, negailėjo patarimų ir paguodos žodžių, klausydavo išpažinčių ir suteikdavo Komuniją, kurią pasidarydavo iš baltos duonos.
Mirė Komijoje arba Vorkutoje 1948 metais. Pasakojama, kad bandė pabėgti iš lagerio ir buvo enkavedistų nušautas.
Apmiręs grūdas
Pokariu visi vienuolynai buvo uždaryti, o 1949-aisiais ir paskutiniai Kretingos namai buvo atimti. Kaip seserys ištvėrė persekiojimus ir kaip įvyko atsikūrimas?
„Išsklaidžius pranciškonus, seserys pasidėjo savo vienuolinius rūbus, buvo uždarytas noviciatas. Kai kurios seserys pasitraukė, kitos neišsigando sunkumų ir, kiek leido galimybės, laikėsi bendro gyvenimo, maldos ir apaštalavimo.“ Karo ir pokario metu seserų gyvenimas buvo nepavydėtinai sunkus: visokie nepritekliai, vargai, persekiojimai, baimė. „Seserys neturėjo jokios nuosavybės, bet tikėjimo, vilties ir Dievo meilės liepsna degė jų širdyse“, – sako sesuo Edita. Iki 1948 metų kai kurios seserys gyveno tuometiniame kongregacijos centre, Akmenės gatvėje, kurį nacionalizavus buvo perkeltos į pranciškonų vienuolyno patalpas. 1949 metais, uždarius ir šį vienuolyną, seserys turėjo išsikraustyti ir ieškoti prieglaudos pas žmones. „Jos džiaugdavosi, jei susiradusios mažą butą, galėdavo gyventi po dvi ar tris. Susirinkusios po darbo, jos dalijosi vargais ir džiaugsmais, kartu valgydavo ir melsdavosi. Tai buvo tikras šv. Pranciškaus vaikų džiaugsmas!..“ – teigia pašnekovė.
Saugumo sumetimais susitikimai dažnai vykdavo tokiose vietose kaip Kretingos bažnyčios bokštas ar požemiai. Metines rekolekcijas dažniausiai vesdavo pačios seserys. Vyskupo įgaliotas kunigas atvykdavo atlikti apeigas ar priimti įžadus.
Pagal sugebėjimus sovietmečiu seserys dirbo įvairiose įstaigose: ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose, vaikų namuose, švietimo skyriuje, viešbutyje ar privačiuose butuose. Padėdamos žmonėms ne tik materialiniuose, bet ir dvasiniuose reikaluose, jos rizikuodavo savo laisve. Nepaisydamos visų sunkumų ir persekiojimų, seserys pogrindyje dirbo įvairius darbus: spausdino ir platino religinę literatūrą, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, katechizavo vaikus ir jaunimą, dirbo įvairius darbus prie bažnyčios. Spausdinimo mašinėle daugino spaudai ruošiamus leidinius: liturginį maldyną ir liturginių skaitinių knygas, kurias redagavo kun. Petras Palšis ir kiti kunigai. Dėl įvairios pogrindžio veiklos seserys pateko į saugumo nemalonę, buvo tardomos, kai kurios net atleistos iš darbo. Vis dėlto seserys 1985–1986 m. sugebėjo tris kartus nuskristi pas tėvą Benediktą į Dušanbė (Tadžikistaną), nuveždamos pilnus lagaminus dievocionalijų. Pirmą kartą aplankė ne tik Dušanbė, bet ir Karagandą (Kazachstaną), kur dirbo jėzuitas kunigas Albinas Dumbliauskas.
Branda ir naujumas
Šiandien visos vienuolijos išgyvena kaitos laikotarpį. Ką reiškia gyventi savo charizma visiškai pasikeitusiomis sąlygomis? „Skaitome laiko ženklus ir einam ten, kur labiausiai esam reikalingos“, – teigia dabartinė generalinė vyresnioji, ses. Brigita Edita Gramauskaitė.
Seserys lanko kitų miestų moksleivius, ruošia stovyklas socialiai remtinų šeimų vaikams ir jaunimui, rekolekcijas jaunimui ir suaugusiesiems, bendrauja su žmonėmis. Seserys dirba mokyklose, ligoninėse, prie bažnyčios. „Jaunimas noriai atvažiuoja pabendrauti, pabūti, – teigia sesuo Brigita. – Gyvenimo negandų ir vargų prislėgtos moterys atvažiuoja, kad galėtų dvasiškai atsinaujinti, pailsėti. Jos čia gali praleisti keletą dienų: kartu melstis, dirbti namų ruošos darbus, skiriamas laikas pokalbiams“.
Žinoma, seserys įsitraukia ir į parapijos veiklą: liturgiją, katechezę, maldos grupes.
„Šiandienė mūsų kongregacijos vizija, kad šie atsikūrę namai būtų tarsi Nojaus laivas tiems, kuriems reikia dvasinės atgaivos, sielos ramybės, atsinaujinimo“, – sako sesuo Brigita, kviesdama visus kartu su seserimis dėkoti Dievui už šios dvasinės šeimos dovaną Lietuvai ir prašydama palydėti jų darbą malda ir parama.
Parengė Saulena Žiugždaitė
Nuotraukos autorius Algirdas DARONGAUSKAS
